Ypatingos kojinės, įkvėptos labai gražaus laiko pavasarį, kai ima byrėti pirmų žydėti pradėjusių vyšnių žiedlapiai, kalasi pirmi lapai, bet jie dar nedideli ir medis jau ne visai plikas, bet dar be galo gražiai matosi jo šakos ir kamienas. Tas lėtai byrančių žiedlapių grožis trunka vos dieną arba dvi, nes paskui jų greitai nelieka, medis apsirengia žalią rūbą ir iki pavasario nematome būtent tokio jo nuogumo.
Nepaprastai jautrus metas, nepaprastai daug grožio. Ir iš to grožio radosi šios kojinės.
Kai daiktas ateina pats, ne iš tavęs, nereikia nieko galvoti, planuoti, ieškoti, tada iš daug dėžių siūlų tiksliai žinai kuriuos siūlų likučius – net ne visus kamuolius – imti, kaip ir ką megzti. Tada nieko nereikia galvoti, paišyti, derinti, neapsispręsti, ar gražu, ardyti, vėl bandyti. Nieko to nereikia, nes daiktas ateina pats, reikia tik jį jausti, jo klausyti ir jį numegzti.
Va tokios šitos kojinės. Pavasario. Ilgai niekam nerodytos, nes atrodė, kad dar ne laikas jas paleisti. Bet jau laikas.
37-38 dydžio.
75 proc. vilna ir 25 proc. sintetinis pluoštas dėl patvarumo.
Kojinės gana plonos, megztos 2 numerio virbalais, turėtų tilpti net į delikatesnius batus. Labai malonus jausmas jas dėvėti ant plikos pėdos. Kojinės patvarios, lengvos prižiūrėti, galima skalbti skalbyklėje vilnos režimu. Kas kažkiek laiko gali tekti nurinkti “pumpurėlius“, nes vilna turi tendenciją pumpuruotis.
Žirafos 